Naujienos

Turbūt todėl, ankstyvą rugsėjo 30 d. rytą Skaistgirio miestelio bendruomenės jaunimas susidomėję tradiciniu ir netradiciniu lino pluošto panaudojimu buityje vyko į I teminį susitikimą su tautodailininke, meno kūrėja Nijole Adamoniene, kuris prasidėjo Kavoliškio kaimo bendruomenėje, vėliau persikėlėme į Rokiškį vaikų darželį - lopšelį „Linelis“. Mus pasitiko pati darželio direktorė Aldona Jakšienė ir puikus darbuotojų kolektyvas, tame tarpe ir Nijolė Adamonienė, bei trankus darželinukų kapelos ansamblis. Moterys atviravo, kad nelengvas tas lino kelias, bet bendrų idėjų vedinos ir darbščios moterys pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Pati direktorė pabijojusi nueiti „į lankas“ kuo skubiausiai pristatė Nijolės Adomonienės sukurtą lino kolekciją „Lino simfonija“.

Mes negalėjome atgauti žado, kai į mus ėmė žygiuoti kolekcijos pristatytojai, 3-4 metų darželinukai, pavadinti skambiu pavadinimu „Boružiukai“. Ėjo vienas po kito, vis gražesni ir drąsesni... Nustebino aplinkos nuoširdumas, tyras jausmas, kai kartu vaikų drąsa ir auklėtoja, šalia vaikų atrodanti tokia susigėdusi... Tą nuostabą nutraukė kažkas iš mūsų,- tai ką mes taip ir sėdėsim išsižioję, tai paplokim. Tada jau visi plojom be perstojo. Nepatikėjau, kad kai kurios moterys verkė iš džiaugsmo, o jaunosios kratė galvas - „tai neįmanoma, kaip faina, kaip miela...“ Paskutinę „Metų kolekcijos" dalį sutikome plodami atsistoję. Tai buvo geras pavyzdys jaunimui, kad galima suskurti tokias puikias kolekcijas panaudojant natūralų lino pluoštą ir augmeniją.

Visas emocijas apramino Nijolė ir Aldona. Toliau vyko diskusijos, apie taip tobulai sukurtą meno rūšį. Susitikimo tikslas daug sužinoti ir pasimokyti. Mūsų didelę grupę parskyrė pusiau ir labiausiai nusiteikę kibo prie darbų. Kitai grupei asistavo pati Aldona, kaip solidi gidė pasipuošusi lininiais rūbais, vedžiojo po darželio patalpas. Buvo neįtikėtina, kad taip galima sukurti, bet akivaizdu. Pirmiausia parodė ugdymo patalpas, kuriose, kaip tik įmanoma panaudotos natūralios medžiagos: medis, linas, popierius, akmenys, augalai. Pačios moterys darančios kompozicijas, puošiančios aplinką, kurios negalima nupasakoti, reikia pamatyti. Štai pasukame į valgyklėlę, vaikai sėdi už medinių staliukų, o stogelis virš jų primena lauko pavėsinę. Palinkėję gero apetito sugužame, į taip vadinamą sandėliuką - kaupynę. Nepatikėsit ten tiek daug visko, bet viskas tvarkingai sudėta, supilta, surišta, sukabinta. Jau pradėti kūriniai ir belaukiantys paskutiniojo prisilietimo. Tiktai turint tokį turtingą žaliavom sandėlį galima suskurti tokius puikius šedevrus. Nepajutome, kaip skuoste praskuodė laikas ir mūsų jau laukia Nijolė.

Dirbtuvėlės, kur darželio vaikai vykdo edukacines programėles. Nijolė atvirauja, kad vaikai noriai sėda prie darbų, aišku, patys pasiruošia ir medžiagas. Kartu į procesą įtraukdami savo brolius, seseris, tėvelius ir senelius. Procesas virtęs šeimų tradicija. Lektorė papasakoja apie savo darbų pradžią, matomus pasiekimus ir vizijas. Kadangi medžiagos ir pavyzdžiai jau paruošti ant stalų, tautodailininkės rankos mikliai parodo, kaip sukuriamas lino žiedo žiedlapis, dar paaiškina ir schemoje. Atrodo, kad aiškiau ir nebūna, bet tuoj pat suvoki, kad tam reikia įgūdžių.

Sekantis darbas - lino saulučių gamyba. Nijolė jau viena nebespėja, jai talkina jos kolegės. Joms svarbu, kad taisyklingai būtų atlikti visi veiksmai, kad tas pirmas gaminys nenuviltų. Puiku, turim ir saulių... Dar pats sudėtingiausias ir atsakingiausias momentas lino indų gamyba. Net gražu žiūrėti visos jaunos panelės ir berniukai, įdėmiai klauso Nijolės pasakojimo, veiksmų sekos. Puiku, jau po gero pusvalandžio išryškėja kavos puoduko tikslūs kontūrai, ąselė, sausaininė, sriubos lėkštė, dar vėliau šampano taurė...

Atrodo, taip paprasta, bet kartu ir neįtikėtina, neslepia nuostabos jaunimas. Tačiau, viskas kas gera greit baigiasi, metas atsisveikinti. Nijolė ir Aldona surengė diskusijų lietų, panelės juokavo, kad savo vaikus ves tik į darželį „Linelis“, o kodėl? Jau sakiau, kad čia reikia pabūti, nupasakot neįmanoma. Atsisveikinant mergaitės pravirkdė direktorę Aldoną ir tautodailininkę Nijolę, nuoširdžiai padėkojusios už suteiktą tokią galimybę, pajusti šilumą, grožį, meilę ir atsidavimą tokiam kilniam tikslui - vaikų auklėjimui. Braukdamos ašaras moterys buvo be galo nustebusios, kad joms dirbančioms 30 metų ko gero taip dar niekas nėra padėkojęs.

Vakarop grįždami dar kart staptelėjome Kavoliškyje, kur mūsų laukė džiaugsmingai nusiteikę amatininkai. Išdėstę savo darbus, kurie vienas už kitą dailesni ir išradingesni. Maloniai pasakojo apie savo amatus. Ypač dideli įspūdį paliko Povilo Siniausko nupintos iš karnų puodynėlės, tai vienas iš seniausių lietuvių kaimo gyventojų amatų. Jaunimas noriai ėmėsi pabandyti savo rankomis. O kur dar vilnos vėlimo, nėrimo, mezgimo menas...

Lino siūlas, jai dar susuktas iš daugelio gijelių- neįtikėtinai tvirtas. Tad išsiskyrėme su gera nuotaika ir viltim, kad kitąmet vėl susitiksim, taip įprasmindami dar 2010 metais pasirašytą bendradarbiavimo sutartį, kartu aplankydami „Linelio“ bei Kavoliškio kaimo bendruomenes.

Skaistgirio miestelio bendruomenės tinklalapį galite aplankyti čia:

http://www.skaistgiriobendruomene.lt/

Skaistgirio miestelio bendruomenės pirmininkė Reda Pečkuvienė

Jaunieji modeliai ir publika

Tautodailininkų lėlė