Naujienos

Atvažiavę į Mažosios Lietuvos žemes, klausėmės gidės Laimos pasakojimų apie vakarinę baltų gentį skalvius, kurių dalis vėliau prisijungė prie žemaičių, o kiti suvokietėjo ar tapo lietuvininkų etninės grupės dalimi. Beje, niekur kitur, tik tame krašte lietuviai tevadinami lietuvininkais. Keliautojus pasitiko vokiečių kraštui būdinga kultūra – raudonų plytų pastatai, tiesūs keliai. Ir žinoma, klampios pakelės pievos bei tik pamario kraštui būdingi gandralizdžiai – dvigubai aukštesni už mūsiškus, skirti apsaugoti jauniklius nuo skaudžių vakarų vėjų. Pakelėse gausu koplytstulpių ir įvairių medinių skulptūrų. Kuo arčiau Kuršių marių, tuo aiškiau kelių ribos iš abiejų pusių apsodintos medžiais. Paskirtis jų buvusi dvejopa – apsaugoti vežimus traukusius arklius nuo kaitrių saulės spindulių ir nužymėti kelio ribą, kad patvinus laukams ir pievoms, žmonės neišklystų iš kelio. Atvykus į Kintus, svetingi šeimininkai tuoj palydėjo keliautojus į jų laukiantį laivą perskrosti Kuršių marių bangas. Grožėjomės vešliomis Minijos pakrantėmis, praplaukėme Mingės kaimą jų vienintele - upės - gatve. Stebėjome skraidančius katamaranus ir jų nudaigotus pakrantės medžius. Pakrantėse gausiai susirinkę žvejai mūsų akyse traukė į krantą žuvis, kurių laukė ne tik dailiai aprengti šunys, bet ir vienišas neišskridęs gandras. Perplaukus laivu, visi pasistiprino karšta žuviene ir, pasišildę prie židinyje jaukiai spragsinčių malkų, išskubėjome į paukščių karalystę – Ventės ragą. Paukščių žiedavimo centre mus pasitiko vyriausiasis ornitologas Vytautas Jusys, aprodė paukščių muziejų, entuziastingai pasakodamas apie paukščių žiedavimą. Pro Ventės Ragą praeina didysis paukščių migracijos kelias. Kai kada per vieną dieną čia praskrenda 100–200 tūkst. paukščių. Nuo 1974 m. ornitologiniai stočiai vadovauja Leonas Jezerskas. Čia septyniose gaudyklėse sugauti ir sužieduoti paukščiai vėliau aptinkami Irane, Egipte ir net Pietų Afrikos Respublikoje. Ventės rago praeitis apipinta legendomis ir tikrais įvykiais. 1360 m. Kryžiuočių ordinas pastatė Ventėje pilį, kuri saugojo vandens kelią Nemunu. Tačiau pilis buvo paplauta Kuršių marių bangų ir nugriuvo į vandenį. Tačiau ir po vandeniu Ventės pilis liko garsi, pažymėta ne viename sename žemėlapyje. Ventės rago smaigalyje beveik pusantro šimto metų (nuo 1863 m.) veikia švyturys. Laivams ir sieliams ši vieta buvo ypač pavojinga. Kol nebuvo iškastas Karaliaus Vilhelmo kanalas, sujungęs Nemuną su Klaipėda, čia suduždavo daug laivų. Į švyturį lipama senais įvijais geležiniais laiptais, išdailintais ketaus ornamentais. Signalinė lempa vakare automatiškai užsidega, ryte prašvitus užgęsta. Tai valstybės saugomas technikos paminklas. Dabar Ventės švyturys atlieka daugiau simbolinę reikšmę, nes laivyba mariose nėra intensyvi. Dažniausiai jis rodo kelią poledinės žūklės mėgėjams žiemą.

Įlipę į švyturį ir pasigrožėję nuo apžvalgos aikštelės atsiveriančia panorama į Kuršių marių platybes, Kuršių nerijos kopas ir Nemuno deltą, patraukėme Šilutės link. Miesto centras žavėjo gausiai žydinčiomis gėlėmis. Savitą grožį skleidžia evangelikų liuteronų bažnyčia, dailiai tvarkomi parkai ir skverai. 2011 metais Šilutė paskelbta Lietuvos kultūros sostine.

Per Šilutės, Šliažų (dar vadinamo Lietuvos Respublikos Prezidento Kazio Griniaus vardu) ir Rusnės (buvusį vieną iš ilgiausių Lietuvoje tiltų) tiltus persikėlėme į Rusnę. Aplankėme etnografinę žvejo sodybą – muziejų ir klojimų teatrą. Rusnė – pasaulio kraštas. Iš vienos pusės valstybinę sieną žyminti Nemuno atšaka Rusnė, jungianti Lietuvą su Karaliaučiaus sritimi, ties Rusne dar suskyla į Atmatos ir Skirvytės upes. Rusnė garsi pavasario potvyniais, kurie Nemuno žemupyje prasideda maždaug kovo 19 d. Vidutinis vandens lygis apsėmimo metu ties Rusne būna 150-200 cm (automobiliai gali važiuoti tik esant ne didesniam kaip 25cm vandens gyliui). Siekiant apsaugoti gyvenvietes ir žemės ūkio naudmenas nuo potvynių, Lietuvos teritorijoje dar praeito šimtmečio pradžioje pradėta rengti apsauginius pylimus. Pylimai tarsi apjuosė atskiras teritorijas, kurios vadinamos iš olandų pasiskolintu terminu – polderiai. Polderis – žema teritorija, nuo nuolatinio ar periodinio užliejimo apsaugota pylimais ir nusausinta.

Pasukus vairuotojo Vytauto valdomą autobusą Joniškio link, gidė Laima dar papasakojo legendą apie Rusnę. Kadaise Rusnė buvo mylimiausia Nemuno dukra. Bet ją įsimylėjo Bangpūčio sūnus Vakaris. Vieną tylų vakarą jis atskriejo prie Nemuno ir ėmė pasakoti apie savo meilę jo dukrai, prašė jos rankos. Tačiau Nemunas tylėjo – jį apėmė gėla vien pamanius, kad teks skirtis su mylima dukrele. Tada pirmą audringą naktį Vakaris slapta išsivežė Rusnę į savo tėvo Bangpūčio namus. Nemunas ilgai neatleido Vakariui, pyko ir ant dukters. Tačiau tik sulaukęs anūkų – Atmatos, Skirvytės, Pakalnės, Vorusnės, Vytinės – vėl nušvito džiaugsmu. Taip aiškinami Nemuno deltos upelių vardai.

Daugelis važiavusių pirmą kartą lankėsi pamario krašte. Ne vienas pirmą kartą plaukėme laivu ir netgi valgėme žuvienę. Ekskursijos transporto išlaidos finansuotos pagal Kalnelio kaimo bendruomenės „Sidabrė“ drauge su partneriu Joniškio jaunimo ir suaugusiųjų mokykla vykdomą socialinės veiklos projektą „Kartų bendravimas tobulėjimo link“. Projektą remia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Kalnelio kaimo bendruomenės „Sidabrė“ informacija