Naujienos

Kai dirbama tikslingai: žinant drožybos būdus, saugumo technikos reikalavimus, su aštriais įrankiais ir subrandinta idėja, – tai išties paprasta. Jeigu dirbant kyla malonios emocijos, tada tai jau nebe darbas, o kūryba. Šiuo atveju tinka Tomo Sojerio panaudotas principas darbą ir visą veiklą pristatyti kitu, kur kas patrauklesniu aspektu. Turiu sukaupęs daug patirties bendraujant ir vykdant kultūrinį švietimą, kitas įvairias veiklas. Turiu sertifikuotus drožinius pagal klasifikatorių: sakralinė skulptūra, Užgavėnių kaukės, šaukštai, samčiai, kaušai, geldos, švilpynės ir mediniai žaislai. Šie sertifikuoti drožiniai būtų naudojami teminiame susitikime, kaip pavyzdžiai.“ Taip nuskambėjo pasiūlymas, kuris sudomino ir pakvietė kelionėn.

Kelionė ilga, bet neprailgo. Ties Varėnos miesto riba mus pasitiko pats Algirdas Juškevičius. Netrukus įsitikinome, kad drožėjas, turintis 30 metų patirties šioje srityje, kalbėjo tiesą. Tvirtos rankos medžio gabalėlį raikė, kaip duoną. Mūsų nuostabai, po akimirkos jau ant delno pūpsojo „tikras“ dzūkiškas baravykas. Susitikimo dalyviams buvo paruošta medienos ir įrankių, tad norintys išbandyti savo jėgas, galėjo pradėti kūrybos procesą. Ir kiek daug baravykų parsivežėm namo, turbūt pilną pintinę. Sekantis drožybos žingsnis – ramunės žiedas, naudojant lazdyno medieną. Aštraus peilio raikomas lazdynas, vis labiau panašėjo į ramunės žiedą. Mūsų Arvydas susikaupęs darbavosi, nes turėjo kilnų tikslą, gėlelę padovanoti savo mylimąjai. Moterys ir merginos nenusileido, jos vieną po kito drožė žiedlapius, tačiau jie krito.

– Ėch, myli, nemyli, myli, nemyli, – net kažkas juokavo.

Na atėjo ir linksmybių metas. Algirdas pademonstravo senovės žaislų kolekciją: bruzgutį, malūnėlį, švilpynes, gaudykles. Patys dalyviai pasiruošė detales ir jau netrukus dirbtuvės ūžė nuo bruzgučių, skraidė malūnėliai,.. Dar atskleidė, keletą idėjų, kurias galima pristatyti mūgėse arba tiesiog pasidaryti patiems naudoti buityje: įvairios pakabos, žvakidės, šaukštai, kaušai, smilkalai.

Mažutė gelda, bet pats įdomumas, kokie įrankiai yra naudojami skobiant geldos vidų, tame tarpe šaukštų, kaušų. Įtvėrus storesnę lentą, pasižymėjus konturus pradedamas darbas kaltu. Paskui pagelbsti keistas lenktas skobtas, kuris dailiai gremžia medį. Informacija duota, prie geldos gamybos įsitaiso Irenijus. Dar pats juokauvo prieš kelias minutes, kad nesamonė, jis niekad tokios nepadarytų. Padarė. Jaunasis ūkininkas išdidžiai pozavo su savo gaminiu juokaudamas, kad dabar tai turės iš ko cepelinus valgyti.

Nebuvo nei vieno, kuris būtų nesusigundęs pakirbint medžio. Labiausiai sudomino sakralinė skulptūra, kurią pristatydamas pasakojimais apipynė pats meistras. Skulptūrėlės šiltos ir dailios. Meistras paėmęs medžio pliauską aiškino, kaip reikia proporcingai paskirstyti. Taip daromos užgavėnių kaukės, rūpintojėlių veidai. Kai meistras sumanus, netruko parodyti ir paties rūpintojėlio „gimimą“.

Susitikimai su Marcinkonių kaimo bendruomenės istorijos pradu, amatais. Miškų apsuptyje įsikūrusi gyvenvietė turtinga ne tik gamtos duodamomis gėrybėmis, kraštovaizdžiais, tačiau ir giliu senovės kultūriniu etniniu paveldu. Na, o pamatyti kokius įrankius ir daiktus vietiniai gyventojai seniau naudodavo ūkyje ir buityje, smalsuoliai kviečiami į Marcinkonių etnografinio muziejaus sodybą. Jos kluone ir senovinėje pirkioje apstu įvairių senovę menančių daiktų. Algirdas Juškevičius stveria, bet kurį, kad pademonstruotų jo praeitį. Pasakoja, kam buvo naudojami įrankiai: skliutas, vedega ir.t.t. Buvo suteikta galimybė „pamojuoti“ senoviniais įrankiais, tašyti rąstus namo statybai, ar net luoto gamybai. Patiems stropiausiems Artūrui ir Milvydui išduoti pažymėjimai, kurie liūdyja gebėjimą atlikti veiksmus išklausius trumpuosius tradicinės stalystės ir dailidystės kursus, atlikus praktikas.

Įdomus susitikimas su Musteikos kaimo senųjų amatų puoselėtoju Romu Norkūnu. Aplankėme Dzūkijos nacionaliniame parke esantį, saugomas senovinio bitininkavimo tradicijas. Penkerius metus veikiantį bitininkystės muziejų, senovinių kelminių avilių bityną ir drevinės bitininkystės pažintinį taką. Romas pademonstravo kaip su titnago ir skiltuvo pagalba greitai galima užkurti dūminę, virvių pagalba įlipti į pušį, medaus kopinėjimą. Jaunimui buvo idomu pabandyti patiems kopti į medį prie medaus.

Marcinkonių kaimo vidury stovintis niekuo neišsiskiriantis namelis saugo Juzės Grigienės audimo turtus. Senučiukė žvali pasitinka atvykėlius, kviečia vidun, kur pilni namai įvairiausių audinių raštų. Jie sukloti ir paruošti grožėtis. Moterys vertė lovatieses, takus, staltieses. Viena po kito, bet vis gražesni ir nei vieno tokio pat. Moteris pasigodojo, kad jos amato neperėmė, nei viena mergina iš giminės, dar bandė mokyt kaimo jaunas paneles, bet jos nesusidorojo su amatininkės užduotimis.

Šiltas susitikimas įvyko su Rūta Sakaliene jos pačios sodyboje, kur vos pravėrus duris persipina etnografinių valgių kvapų įvairovė: ant stalo ką tik iškepta naminė duona, grikinė „babka“, bandos su grybais, gūdukų (grybų) sriuba. Mums beragaujant pati Rūtelė uždainavo. Sugraudino. Pravirkom. Tada Rūtelė pajuokavo, kad galima dainą ir baigti, nes kulminacija jau pasiekta. Visus pakvietė į savo „slėptuvę“, kurios lubos, sienos ir grindys nukabinėtos ir nuklotos įvairiais rankdarbiais. Pati Rūta pina iš šiaudų paukštelius, margina kiaušinius, siūva šilų dzūkų tautinius drabužius.

Aplankėme Zervynas. Etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajone, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje abipus Ūlos upės. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis 48 sodybas, kurių 8 paskelbtos etnografinėmis. Kaime stovintys kryžiai, turintys savo istorinę prasmę.

Esame be galo dėkingi Algirdui Juškevičiui ir Marcinkonių kaimo amatininkams, papročių ir tradicijų puoselėtojams, atskleidusiems savo amatų subtilybes. Prasminga ir gražu. Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Marcinkonių kaimo bendruomene įpareigoja, kad tas ryšys nebūtų trumpalaikis. Bendraujant su Rima Avižieniene atradome bendrų siekių ir tikslų, tad išsiskyrėme iki kito karto.

Skaistgirio miestelio bendruomenės pirmininkė Reda Pečkuvienė